Viskas prasidėjo nuo knygos, kurios negalėjau perskaityti.

Sveiki, aš Dott. Pirmiausia esu skaitytojas, o tik paskui – programuotojas.

Beveik į kiekvieną gyvenimo problemą, su kuria susidūriau, atsakymas jau glūdėjo kokioje nors knygoje. Todėl skaitau daug – šimtą valandų per metus, kartais du šimtus.

Ir vis kartojosi tas pats. Įsimylėdavau knygą, kuri niekada nebuvo išversta į mano gimtąją kinų kalbą. Tad darydavau tai, ką daro kiekvienas skaitytojas: laukdavau. Kas kelis mėnesius ieškodavau vertimo ir grįždavau tuščiomis. Dauguma knygų apskritai niekada neišverčiamos, o laimingosioms atkeliauti prireikia daugelio metų.

Tad pasirinkau sunkiausią kelią, nors „laimingasis“ būtų arčiau tiesos. Anglų kalbą jau mokėjau pakankamai gerai, kad susigaudyčiau. Bet „pakankamai gerai“ turi savo kainą: angliškai niekada neskaičiau taip greitai, kaip gimtąja kalba. Knyga, kurią kiniškai perskaitau per savaitę, angliškai užtrunka gerokai ilgiau. Durys atsivėrė, bet įėjimo kaina buvo absurdiška. Ir aš buvau vienas iš laimingųjų, tačiau niekas neturėtų mokytis visos kalbos vien tam, kad perskaitytų mėgstamą knygą – ypač dabar, kai dirbtinis intelektas vertimą, praktiškai visais atžvilgiais, jau pavertė išspręsta užduotimi.

Nemanau, kad kalba, kuria parašyta knyga, turėtų nulemti, kas gali ją skaityti.

Todėl sukūriau BookTranslator. Įkeliate knygą kalba, kurios nemokate, o jis grąžina jums ją visą ta kalba, kurią suprantate.

Technologijos jau egzistavo; kažkam tiesiog reikėjo tai sukurti. Sukūriau tai sau, bet aš buvau ne vienintelis, kuris laukė.